Yra profesijų, kurias technologijos pakeitė neatpažįstamai. Buhalterija – viena jų. Dar prieš dvidešimt metų ši profesija reiškė kalnus popierių, rankines skaičiuokles ir naktis prieš ataskaitų terminus. Šiandien – visiškai kita realybė. Pakalbinome tris skirtingų kartų buhalteres ir paklausėme: ar jos pasigenda senų laikų?
„Skaičiuodavau ant popieriaus iki antros nakties”
Danutė, 58 metai, buhalterės stažas – 35 metai.
Ji pradėjo dirbti dar sovietmečiu, kai kompiuteriai buvo fantastika. Pirmąją darbo dekadą praleido su rašomąja mašinėle, milimetriniu popieriumi ir skaičiuotuvu.
„Žmonės kartais romantizuoja tuos laikus – esą buvome atidesni, kruopštesni. Nesąmonė. Buvome pavargę ir įsitempę. Viena klaida – ir perrašai viską iš naujo. Prieš kiekvieną ketvirčio pabaigą miegodavau po keturias valandas”, – prisimena Danutė.
Pirmąjį kompiuterį darbe ji išvydo 1998-aisiais. Pirmąją buhalterinę programą – dar kelerius metus vėliau. Ir tai, pasak jos, buvo tikras išsivadavimas.
„Kai pirmą kartą programa automatiškai suskaičiavo PVM – verkiau iš laimės. Ne perkeltine prasme, tiesiogine. Tiek metų skaičiavau rankomis, o čia – sekundė, ir rezultatas”, – juokiasi buhalterė.
„Mano mama nesuprato, kodėl nenoriu dirbti kaip ji”
Rūta, 41 metai, buhalterės stažas – 18 metų.
Jos mama irgi buhalterė, dar senosios mokyklos. Kai Rūta rinkosi profesiją, mama perspėjo: „Varginantis darbas, galvok gerai.” Bet Rūta jau žinojo, kad laikai keičiasi.
„Kai pradėjau dirbti 2006-aisiais, buhalterinės programos jau buvo standartas. Mama stebėjosi, kad aš per dieną padarau tiek, kiek ji darydavo per savaitę. Jai atrodė, kad kažką slepiame arba darome aplaidžiai”, – šypsosi Rūta.
Šiandien ji aptarnauja dvylika įmonių – viena. Prieš trisdešimt metų tam būtų reikėję viso skyriaus.
„Technologijos nepadarė mūsų tingesnių. Jos leido mums dirbti protingiau. Vietoj mechaninio skaičiavimo galiu analizuoti, konsultuoti, padėti klientams priimti sprendimus. Tai visiškai kitas profesijos lygis.”
„Mano kartos buhalteriai net neįsivaizduoja kitaip”
Ieva, 27 metai, buhalterės stažas – 4 metai.
Ji baigė studijas ir iškart pradėjo dirbti su šiuolaikinėmis sistemomis. Popierinės apskaitos nematė niekada – tik vadovėlių nuotraukose.
„Kai dėstytojai pasakojo apie rankinę apskaitą, atrodė kaip istorijos pamoka. Tarsi kalbėtų apie telegrafo laikus. Neįsivaizduoju, kaip žmonės tai darė kasdien, metų metais”, – sako Ieva.
Jos darbo diena prasideda prisijungimu prie debesijos. Duomenys sinchronizuojasi automatiškai, banko išrašai įkeliami keliais paspaudimais, ataskaitos generuojamos per minutes.
„Kartais pagalvoju – jei rytoj viskas sugriūtų ir reikėtų grįžti prie popieriaus, tikriausiai keisčiau profesiją. Ne todėl, kad esu tinginė. Tiesiog žinau, koks tai būtų žingsnis atgal.”
Ką praradome? Nieko, ko reikėtų gailėtis
Visos trys pašnekovės sutiko vienu klausimu: nostalgija rankinei apskaitai – dirbtinė.
„Kai kas sako, kad anksčiau buhalteriai geriau išmanė savo darbą, nes viską darė rankomis. Tai mitas. Mes išmanome lygiai tiek pat, tik nešvaistome laiko rutinai”, – teigia Rūta.
Danutė priduria: „Aš pažįstu savo skaičius geriau nei bet kada. Nes turiu laiko juos analizuoti, o ne vien surašinėti.”
Ieva papildo: „Technologijos nesuvalgo žinių. Jos atlaisvina galvą svarbiausiems dalykams.”
Kas laukia ateityje
Dirbtinis intelektas, automatinis dokumentų nuskaitymas, išmaniosios ataskaitos – buhalterijos evoliucija nesustoja. Kai kurie pranašauja, kad profesija apskritai išnyks.
Pašnekovės tam nepritaria.
„Programa gali suskaičiuoti, bet negali patarti. Negali suprasti kliento situacijos, negali paaiškinti mokesčių inspekcijos logikos, negali padėti priimti strateginio sprendimo”, – sako Rūta.
Danutė, turinti ilgiausią patirtį, žvelgia filosofiškai: „Per 35 metus mačiau daug pokyčių. Kiekvienas jų atrodė grėsmingas, o pasirodė naudingas. Profesija nepranyksta – ji auga.”
O Ieva žvelgia į ateitį pragmatiškai: „Kuo daugiau automatizacijos, tuo daugiau laiko žmogiškam darbui. Tai ne grėsmė, o galimybė.”
Vienas bendras patarimas
Paklaustos, ką patartų šiandien buhalteriją studijuojantiems, visos trys atsakė panašiai: mokykitės technologijų nebijoti.
„Jei šiandien kas nors renkasi šią profesiją ir galvoja, kad išsiversia be technologijų – klysta. Programos nėra pagalbininkės. Jos yra darbo pagrindas. Kuo greičiau tai priimsite, tuo lengviau bus”, – apibendrina Rūta.
Rankinis darbas liko praeityje. Ir nė viena iš pašnekovių dėl to neliūdi nė sekundės.
